TU DAR NEPRABILAI,
O AŠ JUK PIRMUTINĖ TAVO ATRAMA,
KOL KAMBARYS DAR SUPASI,
KOL GRINDYS TRAŠKA…
AŠ TAVO PIRMAS ŽODIS. AŠ – MAMA,
PATI PRADŽIA IR PIRMAS ŠUOLIO TAŠKAS.
(R. SKUČAITĖ)
„Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta bendraudamas su suaugusiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas. Vadinasi bendrauti su vaiku būtina nuo pat ankstyvosios vaikystės. Ir juo daugiau iš mažens bendrausime su vaiku, juo lengviau ir sėkmingiau vaikas mokysis kalbos”. (J. Unčiurys, 1988)
Arčiausiai vaiko yra šeima. Po vaikelio gimimo praeina pora metų, ir tėveliai jau džiaugiasi galį su augančiu žmogučiu pasikalbėti. Juokingai tariami mažylio žodeliai linksmina ir žavi gimdytojus. Tėvai bendrauja su vaikais žaisdami, kalbėdami, skaitydami pasakas. Jei šio bendravimo nėra arba jis nepakankamas, mažylio žodyno plėtotė lėtėja, jo kalbinis aktyvumas taip pat. Taigi, sutrinka kalbos vystymasis dėl n e p a k a n k a m o bendravimo.
Kalbos sutrikimų, kaip ir priežasčių jiems atsirasti, yra daug, bet išeitis viena – mes turime girdėti ką ir kaip mažasis kalba bei nuolat jį pamokyti. Gaila, bet pastaruoju metu kalbos sutrikimų daugėja. Ir deja, ne visos kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos problemos ištaisomos.
Antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas plečiasi labai sparčiai. Mažieji, girdėdami aplinkinių kalbą, pradeda sieti žodį su konkrečiu daiktu, veiksmu ir be didelių pastangų išmoksta daug naujų žodžių. Įrodyta, kad vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus.
Naujus žodžius, kurių jūs norite išmokyti savo vaiką, tarkite aiškiai, lėtai, pakartokite keletą kartų. Mažesniems pravartu stebėti jūsų artikuliaciją (lūpų judesius tariant žodžius), todėl pasistenkite, kad kalbant jūsų veidas būtų matomas.
Svarbu įvardinti ne tik kasdieninės aplinkos daiktus, bet ir paminėti jų savybes, požymius. Lieskite įvairius paviršius, lipdykite, ragaukite, kad vaikas patirtų naujų pojūčių ir išmoktų juos išreikšti žodžiais. O vyresniame ikimokykliniame amžiuje – apie ketvirtuosius – penktuosius metus, verta susirūpinti dėl klaidingo vieno ar kito garso tarimo, dėl netaisyklingos sakinio formuluotės.
Amerikiečių mokslininkų tyrimas atskleidė, kad darželis daro daug mažesnę įtaką emociniam ir protiniam vaiko vystymuisi, nei jo šeima. Tačiau ikimokyklinio ugdymo įstaiga suteikia mažiesiems galimybę daugiau bendrauti su bendraamžiais, įgyti savarankiškumo. Atsidūręs kolektyve, vaikas nori, kad jį suprastų ir priimtų žaisti kiti vaikai. O tai skatina aktyviau reikšti savo norus, poreikius bei jausmus. Tuo pačiu gerėja jo kalbos ir bendravimo įgūdžiai, bet jei vaikas turi kalbos, kalbėjimo ar komunikacijos sutrikimų, be logopedo pagalbos kalba savaime nesusitvarkys.
Nuo kokio amžiaus šveplavimas – problema? Kokie pratimai, atliekami namuose, skatintų taisyklingą tarimą? Kada tėvams reikėtų susirūpinti ir kreiptis į logopedą?
Atkreipkime dėmesį, kad:
– trejų metų vaiko kalbą jau turėtų suprasti ne tik tėvai, bet ir aplinkiniai, nors švepluoti jam dar leidžiama. Patartina pasikonsultuoti su specialistu, jei mažasis garsus [s, z] taria kišdamas liežuvį tarp dantų ar keičia į garsus [t, d]; jei neištaria garsų [k ir g];
– ketverių – ketverių su puse metų vaikas turėtų bent pradėti tarti garsus [š, ž] – pirmą pusmetį galbūt tik gebėti juos ištarti izoliuotai (ššš, žžž) ar skiemenyse (šu, žu), o antrą pusmetį – jau ir vartoti šnekamojoje kalboje. Skardžiųjų priebalsių [b, d, g] kalboje neturėtų keisti į [p, t, k] (pvz.: balionas – palionas, grybas – krypas);
– penkiamečio (su trupučiu) tartis turi būti visiškai aiški. Jis jau privalėtų ištarti ne tik sudėtingiausius lietuvių kalbos garsus – [c, č, dž, ch, h, f, r], bet ir 4-ių – 5-ių žodžių sakinius dėstyti taisyklingai, t.y. suderindamas žodžių galūnes, teisingai vartodamas prielinksnius, laikus.
Daugelis šešiamečių jau moka paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, parenka apibendrinančias sąvokas (pvz.: „augalai, indai, transporto priemonės“ ir t.t.). Tiesa, sudėtingesni ilgaskiemeniai žodžiai ar rečiau vartojamos sakinio konstrukcijos dar gali būti kiek netikslios.
Patikėkite – ikimokykliniame amžiuje tinkamai organizuotas vaikų kalbos ugdymas, leis išvengti daugelio mokymosi sunkumų.
Kaip skatinti taisyklingą tarimą
Visų pirma – nešvepluokime kartu su vaikais. Nors ir kaip tai bebūtų mums miela, juokinga – nešvepluokime (geriau užsirašykite prisiminimui :).
Netaisyklingai ištartą vaiko žodį, pakartokite taisyklingai. Skatinkite žodį atkartoti. Sudėtingesniu atveju (kai vaikas jau įpratęs vartoti netaisyklingai žodį) – tarkite skiemenuodami ar mokykitės po pusę žodelio. Pvz.: kimalas 🙂 – tai kilimas. Mokomės – “kili, kili…”, galima net rodyti, kaip kyla lėktuvas ar mašina į kalną. Kitą dieną pridedame skiemenuką “mas”.
Jei norite, kad mažylis jį įsimintų – kelių dienų bėgyje vis pakartokite. Vaikai mėgsta neįkyrų kartojimą.
Taisyklingai tarti garsus padeda išlavėjęs artikuliacijos aparatas. Taigi, labai naudinga su mažaisiais atlikti įvairius liežuvio ir lūpų judesius, mokytis pūsti. Tai galima padaryti laižant uogienes, jogurtus nuo lūpų; prasimanyti įvairius pūtimo žaidimus.
Čia į pagalbą Jums ateis knygelė „Liežuvėlio ir pirštukų pasakėlės“ – šiuo metu ji yra ruošiama ir ateityje šioje svetainėje ją bus galima įsigyti PDF formatu.
Pirštukus miklinti – labai naudinga
Mokslininkai nustatė, jog sudėtingi rankų judesiai, skatindami motorinio centro veiklą, teigiamai veikia ir kalbines galimybes. Vaikams patinka su įvairiais eilėraščiais, tautosakos tekstais siejami pirštų mankštos pratimai. Paprasčiau sakant – pirštukų judesiai ir kalbinis lavėjimas – susiję.
Tėveliai, derindami smulkiosios motorikos lavinimą su artikuliacijos pratimais, gali kurti įvairias istorijas. Iš pradžių vaikas klausytųsi pasakos ir mėgdžiotų suaugusiojo rodomus judesius, įsimindamas, kurioje vietoje koks judesys tinka. Vėliau ir pats gebėtų papasakoti išmoktą istoriją, iliustruodamas ją pirštų ir liežuvio judesiais. O gal net gi pats pradės kurti :). Sekite mano „Instagram“ paskyrą @logopede_lina, kurioje dalinuosi naudinga informacija ir žaidimų idėjomis!
Savikontrolės stoka
Pradėjęs lankyti logopedinius užsiėmimus, vaikas išmoksta taisyklingai tarti vieną ar kitą garsą, bando jį taisyklingai ištarti skiemenyse, įvairiose žodžių vietose, sakiniuose, vėliau eilėraščiuose. Garsas laikomas išmoktu tada, kai vaikas jį taisyklingai taria savarankiškoje kalboje (pasakodams ispūdžius, atpasakodamas įvykius ir t.t.)
Deja, didelė dalis vaikučių, išmokusių taisyklingai tarti garsą, tai daro tik logopediniame kabinete, o bendraudami su aplinkiniais, savo tarimo nesistengia kontroliuoti. Ir čia jau reikia suaugusiųjų pagalbos. Kuomet prie to prisideda tėveliai – Stebuklas įvyksta daug greičiau.
Kalbos koregavimas daug veiksmingesnis, kai logopedai, tėvai bei pedagogai bendradarbiauja.
Ir pabaigai…
Neįmanoma aptarti visų situacijų ar būdų, kaip galima skatinti kalbos vystymąsi, nes vaikų sugebėjimai ir pomėgiai yra labai skirtingi. Tiesiog būkite kūrybiški, paįvairinkite savo šeimos laisvalaikį, vaikų kalbą lavinančiais pokalbiais, stalo žaidimais ir kitomis veiklomis. Tai daug naudingiau nei įjungtas televizorius ar kompiuteris.
Šeima bene labiausiai daro įtaką vaiko kalbos raidai ir bendravimui su aplinkiniu pasauliu.
Bendravimas su vaiku įsiklausant į mažųjų nuotaikas, jausmus, interesus, polinkius ir poreikius – vienas vertingiausių veiksnių, nuo pat pradžių padedančių vaikui rasti savo vietą gyvenime.
Siūlau išbandytas tikrai puikias knygas bendravimui:
„Tėveli, eime žaisti!“ Avis Ed
„Žaidimai visai šeimai“ Mario Grasso
Parengė logopedė Lina Nakvosienė
Straipsnį parengiau remdamasi savo patirtimi ir žiniomis iš šių leidinių:
- Peteris Langas. „Tegul vaikai auga neskubinami“. Vilnius, Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidybos grupė. 2004.
- Informacinis leidinys „Švietimo naujienos“. 2006 m. nr. 9, 6.
- A. Garšvinė, R. Ivoškuvienė. „Logopedija“. Kaunas, „Šviesa“. 1993