Kiek save pamenu, vaikystėje vis žaisdavau mokytoja. Namuose mokiau lėles ir meškinus, rašydavau kreidele ant žalsvos sienos svetainėje. Ačiū mamai, kuri pastebėjusi mano rašliavas ne barė, o tik davė patarimą, kaip viską geriau nuvalyti „po pamokos“. Kiemo vaikai žinojo, kad su mamos aukštakulniais ir raudona rankine Lina skuba į savo „mokyklą“, kurioje mokys draugus arba įsivaizduojamus vaikus.

Juokas juokais, o minties, kad dirbsiu su vaikais, niekada ir nebuvau pametusi.

Įsėdus į logopedės – specialiosios pedagogės specialybės traukinį teko išbandyti skirtingas kupė. Keletą metų dirbau su mokyklinio amžiaus vaikais, turinčiais kalbėjimo ir kalbos, rašymo bei skaitymo sutrikimų.

Daug žinių davė 13-os metų darbo patirtis vaikų Ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje. Ten dirbau su įvairių raidos sutrikimų turinčiais kūdikiais ir vaikais (nuo 2 mėn. iki 7 metų amžiaus). Tuo pačiu metu dirbau ir lopšelyje-darželyje, kur įgijau logopedės metodininkės kvalifikaciją.

Visada jutau žinių troškulį, tad jų sėmiausi seminaruose, kursuose, mokymuose Lietuvoje ir šiek tiek Italijoje. Plėsdama žinias Vilniaus Vaiko raidos centre įgijau gebėjimus ikimokyklinio amžiaus vaikų raidą vertinti DISC metodika.

Atsakinga veikla logopedų metodiniuose renginiuose, Vaiko gerovės ir Darbo ginčų komisijose, logopedų profesinėje sąjungoje suteikė vadovavimo patirties.

Mane visada lydėjo noras padėti, konsultuoti, dalintis darbo patirtimi. Ruošiau pranešimus tėvams, pedagogams susirinkimuose, seminaruose bei visuomenei vietinėje spaudoje. Save parodžiau tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje su pranešimu ir savo sukurta ugdymo priemone.

Sukaupta įvairiapusė patirtis, tėvų įvertinimas, artimųjų palaikymas paskatino mane išpildyti dar vieną svajonę – atidaryti privatų kabinetą. Ir štai jau treti metai sėkmingai jame darbuojuosi.