Pažinkime gimtą žodį drauge su tėvais

Gyvename komunikacijos ir informacinių technologijų amžiuje. Internetas, planšetė, mobilusis telefonas tapo įprastomis bendravimo priemonėmis. Atrodo, kad visuomenės kalbos kultūros lygis turėtų būti aukštas ir mūsų vaikai gali lavinti kalbą vartodami įvairias kalbos išraiškos priemones. Tačiau prieš keletą metų buvo paskelbti nerimą keliantys Vokietijos moksleivių kalbinės raiškos galimybių ir skaitymo įgūdžių patikrinimo rezultatai. Išvados ne kokios – vaikų žodynas ir raiškos gebėjimai neatitiko jų amžiaus reikalavimų.

Vaikų, turinčių kalbos problemų, Lietuvoje taip pat daugėja.

Vaiko kalbos vystymąsi lemia daug veiksnių: socialinė aplinka, bendravimas šeimoje, psichinė branda. Įtakos turi bendravimo su mažuoju stoka, netinkamos auklėjimo ir mokymo sąlygos, bendras fizinis vaiko nusilpimas, dėl somatinių ligų sulėtėjusi psichinė raida, dvikalbystė. Dėl šių veiksnių sunku rasti bendrus dėsningumus, kurie tiktų visiems vaikams. Juo labiau, kad ne visų kalbinis išsivystymas yra vienodas – vieni pradeda kalbėti anksčiau, kiti vėliau, dar kitiems gali būti kalbos, kalbėjimo ar komunikacijos sutrikimų.

Antrieji – penktieji gyvenimo metai – jautriausias ikimokyklinuko kalbos plėtros laikotarpis. Tam tikrais amžiaus tarpsniais vaiko kalbėjimas turi vienokių ar kitokių spragų ir tai yra normalus kalbos reiškinys. Plečiantis žodynui, atsirandant sudėtingesniems žodžiams, galimi pačių mažiukų sukurti ,,naujadarai“ (dainis (saldainis), lėleva (vėliava), vavutė (karvutė). Toks skiemenų praleidimas, sukeitimas vietomis – normalus reiškinys iki 3-4 metų. Ir jeigu tėveliai tokius tarimus karts nuo karto pakoreguoja, mažyliai pradės įsiminti žodžius ir vartoti taisyklingai.

Būdamas truputį virš penkerių, vaikas jau turėtų tinkamai derinti linksnius, gimines ir skaičius. Kalbėti taisyklingais keturių – penkių žodžių sakiniais. Gali netarti sudurtinių, ilgaskiemenių žodžių. Tačiau pamokius, greitai išmoksta (jeigu neturi tam tikrų kalbos sutrikimų).

Smagu, kai mažylio kalba atitinka amžių, bet ką daryti, jei jos vystymosi problemos ima trukdyti ugdymui, o vaiko šneką supranta tik tėvai?

Gaila, jog vis dar vyrauja nuomonė, kad penkiametis šveplavimą gali išaugti savaime, kad nekalbantis trimetis pradės kalbėti ir staiga pasivys bendraamžius.

Geriau tokio stebuklo nelaukti!

Taigi, jei 4-erių su puse – 5-erių metų atžala dar netaisyklingai taria garsus š, ž, č, dž, s, z, c, dz, f, r, l, kuo greičiau ieškokite pagalbos.

Dažnai kalbos sutrikimą pašalinti nėra paprasta, todėl darbo rezultatų reikia laukti gana ilgai. Neretai pagalba tęsiama ir mokykloje. Tiesa, kai kurių kalbos sutrikimų neįmanoma visiškai ištaisyti.

Vaikai logopedinį kabinetą darželyje lanko 2-3 kartus per savaitę po 20-25 minutes. Pratybos dažniausiai vyksta pogrupiais ( 2-3 vaikai). Negalima nieko pagreitinti – viską lemia tai, kokie yra kalbos sunkumai, kiek laiko dirbama su vaiku logopedo kabinete, kaip kalba kontroliuojama grupėje ir namuose. Šalinant kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus svarbu skatinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, būtina akcentuoti jo pastangas ir pasiekimus.

Džiugu, kad daugelis tėvelių stengiasi savo vaikučiams būti meilingais žinių šaltiniais, tęsti logopedo užduotėles namuose. Neginčytina tiesa – tėvų vaidmuo ypač svarbus jaunajai kartai susipažįstant su gimtuoju žodžiu. Tad būtų labai naudinga, jei kiekvieną dieną nors po 15-20 min. vaikui garsiai paskaitytumėt kokį nors tekstą, parinktą pagal amžių, jį aptartumėte. Tai lavintų vaiko girdimąjį suvokimą, vaizduotę, kas vėliau padės lengviau formuotis skaitymo bei rašymo įgūdžiams. Pokalbiai apie skaitomos knygos siužetą, atsakinėjimas į klausimus palengvina ne tik raštingumo raidą, bet ir turi naudos vaikų kalbos bei mąstymo tobulėjimui.

Sekite mažojo kalbą. Netaisyklingai tariamus žodžius pakartokite patys, įpinkite juos į kokį posakį, dainelę ir kartokite su vaiku.

Matant spindinčias vaikų akeles ir plačias šypsenėles norisi tikėti, kad mažųjų širdelėse sužydės jausmas, jog jie yra svarbūs ir labai mylimi.

Linkiu įdomių bendravimo su mažyliais valandų ir supratimo, kad tik suvieniję bendras tėvų, logopedo, pedagogų pastangas, galėsime tinkamai jiems padėti.

Paruošė logopedė Lina Nakvosienė