Kad greičiau prakalbėtų…
LĖTA IR AIŠKI KALBĖSENA
Kalbant lėtai vaikas turi laiko įsisąmoninti žodžius, o aiškiai kalbant, jis geriau atpažįsta naujus žodžius. Ilgi ir sudėtingi sakiniai trikdo mažylius, besistengiančius išsiaiškinti sąvokas ir suprasti mintį.
TAISYKLINGA KALBĖSENA
Kalbėdami su vaikais privalome priimti vaikų kalbą tokią, kokia ji yra, net su prasmės ar gramatinėmis klaidomis ir kreipti taisyklingumo linkme. Visą laiką girdėdami aplinkinius kalbant taisyklingai, vaikai patys pamažu pradės taisyti savo klaidas. Pavyzdžiui, vaikas gali pernelyg apibendrinti „šuns“ sąvoką ir bet kokį gauruotą keturkojį pavadinti šunimi. Neprimindami vaikui, kad jis klysta, turėtume tiesiog teisingai pavadinti gyvūną.
VISADA ATSAKYKIME Į VAIKŲ KLAUSIMUS
Būtina atsakyti, kai vaikai pradeda be perstojo klausinėti „kas čia?“, vėliau – „kodėl?“, „kaip?“. Jie neša įvairius daiktus, kad juos suaugęs įvardytų, ir atidžiai stebi kalbančiojo lūpas. Dažnai suaugęs, pamatęs vaiką paėmusį naują daiktą, neįsigilinęs tepasako: „padėk į vietą, neliesk“. Tačiau lavinant ankstyvus kalbos įgūdžius, tėvams tenka būti kantriems ir dėmesingiems.
Štai smalsi mažylė Rūta jau antrą kartą klausia pusryčių stalą valančios mamos: „Kas čia?“. Mama atsako: „Matai skudurėlį. Aš valau trupinėlius nuo stalo. Valau, valau, valau“. Ji judesiais parodo, kad Rūta lengviau suvoktų, ką reiškia „valau“, t.y. sieja žodį su veiksmu.
NESITIKĖKIME, KAD KALBĖTI GALI IŠMOKYTI TELEVIZORIUS, PLANŠETĖ AR TELEFONAS
Niekas negali pakeisti aiškios tėvų kalbos, susijusios su tuo, ką jie veikia arba į ką žiūri. Per televizorių girdima kalba ir tarpusavyje besišnekančių suaugusiųjų žodžiai negali pakeisti pašnekesio su vaiku akis į akį. O svetima kalba, kol nėra gimtosios kalbos pagrindų, dar ir stabdo pastarosios formavimąsi.
Vienas tėvelis susirinkime dalydamasis savo patirtimi, atskleidė, kokią neigiamą įtaką jo vaiko kalbai darė televizija. Jis angliškus filmukus iškeitė į pasakas. Ir nuo šiol, eidamas gatve su dukra stengiasi kalbėti apie tai, ką mato aplinkoje, ką girdi, užuodžia ir pan.
Paaiškėjo, kad išbraukus iš vaiko gyvenimo betikslį kasdieninį televizijos žiūrėjimą, iš pradžių kilo problemų: buvę ašarų, pykčio. Tačiau po kelių savaičių nenuolaidžiavimas davė pirmų vaisių: ketverių metų dukrelė, kuri anksčiau nebendravo su lėlėmis, pradėjo jas šnekinti, o parėjusi iš darželio – pasakoti, kas tądien jos gyvenime įvyko, dalinosi savo įspūdžiais ir pan.
KALBOS VYSTYMĄSI SKATINANTI APLINKA
Nors maži vaikai nesugeba skaityti, tačiau, kuo anksčiau jie susipažįsta su spausdinta kalba – ne vien knygomis – tuo labiau skatinamas jų domėjimasis raštingumu, lavinamas dėmesys, mąstymo procesai ir kalba.
Vaikų akių lygyje pritvirtinkite etiketes su daiktų pavadinimais: „KĖDĖ, LOVA, SPINTA“ ir pan. Galima tik raides K, L, S.
Skaitymas – tai svarbiausia kalbos ugdymą skatinanti veiklos rūšis. Ji suteikia galimybę mokytis klausytis, o klausantis – išgirsti naujų, nežinomų žodžių. Skaityti reikia kasdien. Maži vaikai mėgsta vartyti puslapius, žiūrinėti paveikslėlius, tad nepraleiskite progos paklausti „kas kur yra, kas ką veikia?“. Po to dar ir patys įvardinkite, supažindinkite vaikus su nežinomais daiktais, jų požymiais, gyvūnais, veiksmais.
Skaitymas kartu – labai malonus ir vertingas aiškaus mąstymo mokymo būdas. Tai daryti reikia jau nuo kūdikystės. Parinkite dainas, pasakojimus, eilėraščius, atitinkančius jų amžių ir teikiančius jiems malonumą. Laikas, praleistas skaitant, Jūsų vaikams ir Jums turi būti pilnas meilės ir šilumos.
Daug pasakojimų, pasakų turi didelę etinę, dvasinę vertę. Skaitydami kartu su vaiku, stebėkite jo reakciją. Kuomet vaiką pasakojimas sujaudina, paklauskite, ką jis galvoja. Taip įtrauksite jį į pokalbį, sudominsite. Pvz.: jūs skaitote istoriją apie pasiklydusią mažą mergaitę. Vaikui neramu dėl jos… Tai leidžia pastebėti, kad jūsų mažylis jautrus ir rūpestingas.
Skaitymas plečia vaiko akiratį ir tai labai svarbu. Jis jau žiūri į gyvenimą ne tik „iš savo varpinės“. O jeigu mažylis muistosi ir, atrodo, jūsų nesiklauso, vis tiek skaitykite. Nauda pasimatys anksčiau ar vėliau.
Pabandykite vaikams sukurti savo istorijų. Aš pastebėjau, kad mažiesiems dažnai patinka sukurtos pasakos, kuriuose jie susitapatina su herojais. O juk jos gali būti dar ir pamokančios. Saviems vaikams irgi labai suveikdavo mano kurti pasakojimai: sūnui – „Berniukas ir fėja“, o dukrytei – „Drąsioji mergaitė“.
Niekada negailėkite laiko pokalbiams su vaiku apie mažus jo reikalus. Kalbėtis galite tiek skaitymo metu, tiek einant pasivaikščioti, keliaujant namo iš darželio ar kartu gaminant vakarienę.
Kalbėtis – nepaprastai svarbu!!! Jeigu nuo pat mažumės pratinsitės tai daryti, gal ir paauglystė bus lengviau „gydoma“ pokalbiais.
Parengė logopedė Lina Nakvosienė
Straipsnį parengiau remdamasi savo patirtimi ir žiniomis iš šių leidinių:
- Peteris Langas. Tegul vaikai auga neskubinami.-Vilnius, Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidybos grupė, 2004.
- L. Tamošiūnienė. „Pažinkime savo vaiką“. 1992 m.